Jonas yra tipiškas 11 metų vaikas, gyvenantis iš pažiūros tobuloje bendruomenėje. Skausmo mažai, nusikaltimo nėra. Žmonės mandagūs, visi priklauso palaikančiai šeimai. Tačiau ši utopija turi savo kainą; pasirinkimų nėra, emocijos draudžiamos, o bendruomenėje gyvenimą diktuoja griežtos taisyklės. Šioje visuomenėje vyresnieji sutinka sutuoktinius ir prieš gimimą paskiria jiems vaikus. Visų odos spalva ir suknelė atrodo panašiai. Visiems bendruomenės nariams taip pat skiriamas darbas.
Atėjus laikui Jonui mokytis darbo, jis išrenkamas naujuoju Imtuvu. Tai žmogus, kuris savo visuomenei saugo visus pasaulio prisiminimus. Laikui bėgant Jonas sužino apie spalvas, gamtą, grožį, malonumą, meilę ir šeimą. Taip pat skaudūs prisiminimai apie netektį, vienatvę, skurdą, sužeidimus, karą ir mirtį. Buvęs Gavėjas (to paties pavadinimo Dovanotojas) aiškina, kad bendruomenė yra pagrįsta panašumo principu, o tam, kad išgyventų, reikalingas pasaulio be emocijų ir atminties nuoseklumas. Jis priduria, kad šie prisiminimai suteikia gavėjui tikros išminties, reikalingos vadovauti komitetui priimant visus savo sprendimus.
Prieš priimdamas romaną, Jonas sužino, kaip miršta bendruomenės žmonės, ir planuoja pabėgti, kad Gabe (jo šeimos globojama mažylė) nebūtų „paleista“ (nužudyta). Jonas nori visiems padovanoti visus turimus prisiminimus, nepaisydamas Davėtojo įspėjimų, kad tai gali turėti pražūtingų pasekmių. Jonas susinervina ir pajunta, kad be prisiminimų jo šeima ir draugai gyvena nežinioje.
Šis pabėgimo planas nukelia Joną ir Gabę į kelionę. Jonas kovoja su mintimis, jausmais ir emocijomis, kuriomis su juo dalijosi Dovanotojas, kol jos pasiekia vietą, kurią Jonas prisiminė pirmą kartą. Sniege Jonas ir Gabė rogutėmis nusileido nuo kalno, akimirką laimingi.
