Ironija Apibrėžimas: netikėjimas tarp išvaizdos ir tikrovės
Autoriai naudoja ironiją, norėdami pridėti jų darbo susidomėjimą. Auditorijos, kurios yra labiau informuotos nei simboliai, daugiau investuoja į rezultatų matymą; taip pat skaitytojai, kurie gali matyti dialogo idėją, greičiausiai sugebės kurti glaudesnius ryšius. Ironija taip pat leidžia autoriui nustebinti skaitytoją, kuris neleidžia skleisti. Pavyzdžiui, "Karoliai" Madame Loiselina praranda savo turtingo draugo karolius ir pakeičia ją su savo vyru ir sunkiu ekonominiu požiūriu. Po 15 ilgų skurdo metų, norėdama grąžinti pakaitinių karolių kainą, Madame Loiselas pastebi, kad originali karoliai buvo tiesiog bižuterijos gabalas, o jei ji nuo pat pradžių buvo sąžininga su savo drauge, ji ir jos vyras nebūtų praradęs visko. Ši istorija taip pat yra ironinga, nes Madame Loiselė yra labai materiališka moteris; dėl jos godumo, ji tampa beveik nuskriaustos ir supranta, kaip gerai ji turėjo tai, kai ji manė, kad ji anksčiau buvo prasta. Ironija paprastai yra trijose formose: situacinė ironija, žodinė ironija ir dramatiška ironija.Būtinai perskaitykite mūsų straipsnį " Trijų rūšių ironija"!
Ironija literatūroje yra kalbos figūra, kai norima pasakyti ką kitą nei žodžių tiesioginė reikšmė. Ji dažnai sukelia humorą arba pabrėžia esmę, pateikdama kontrastą tarp lūkesčių ir realybės.
Trys pagrindiniai ironijos tipai yra verbalinė ironija (kai kas nors sako priešingai nei iš tikrųjų galvoja), situacinė ironija (kai įvyksta kažkas priešingo nei tikėtasi), ir dramatiška ironija (kai žiūrovas žino kažką, ko veikėjai nežino).
Norint atpažinti ironiją pasakojime, ieškokite situacijų, kai veiksmai ar žodžiai turi netikėtą ar priešingą prasmę, arba kai skaitytojas žino daugiau nei veikėjai, sukeldamas netikėtumą ar siurprizą.
Autoriai naudoja ironiją, norėdami įtraukti skaitytojus, pridėti humoro, pabrėžti temas ir išryškinti kontrastus tarp išvaizdos ir tikrovės. Tai gali padaryti pasakojimus įdomesnius ir mąstyti skatinančius.
Ironijos pavyzdžiai yra: gaisrinė deganti (situacinė ironija), sakant „Puikus oras!“ per audrą (verbalinė ironija), arba pjesėje, kai žiūrovai žino paslaptį, kurios herojus nežino (dramatiška ironija).