„Tavo vardas nebebus Abramas, bus Abraomas, o savo žmonos nebevadinsi Saraja, vadinsi Sara“.
„Imk savo sūnų Izaoką, kurį myli, ir eik į Morijos žemę, aukok jį kaip deginamąją auką viename iš kalnų, kurį tau parodysiu“.
Kai Abramui buvo 99 metai, Dievas pakeitė jo vardą į „Abraomą“, o žmonos vardą i į „Sara“. Dievas pasakė Abraomui, kad jį palaimins sūnumi, kurį turės pavadinti Izaoku.
,,Taip Abraomai"
„Jūs pasilikite čia, aš eisiu su Izaoku į kalną, aukoti deginamosios aukos“
Po kelerių metų po Izaoko gimimo Dievas norėjo išbandyti Abraomą, jis įsakė Abraomui paaukoti savo vienturtį sūnų Izaoką. Abraomas labai mylėjo Izaoką, bet nenorėjo nepaklusti Dievui, todėl turėjo paaukoti Izaoką. Dievas liepė Abraomui nuvežti Izaoką į Morijos kalną ir paaukoti Izaoką kaip deginamąją auką.
Taigi Abraomas su savo asilu , dviem jaunuoliais bei sūnumi keliavo į kalnus. Po trijų ilgų kelionės dienų jie pateko į Morijos žemę. Abraomas liepė dviem jaunuoliams pasilikti su jo asilu, kol jis ir Izaokas pakilo į kalną. Jie abu nešė medieną į kalvos viršūnę.
Jiems einant į kalvos viršūnę, Izaokas paklausė Abraomo, kur ėriukas kuri aukosime, ir Abraomas jam pasakė: „Nesijaudink, sūnau, Dievas pasirūpins“. Kai jie pakilo į viršų, Abraomas pastatė aukurą iš atnešto medžio. Jis jautėsi kaltas aukodamas savo sūnų, bet žinojo, kad tai yra teisinga.
Tada Abraomas paguldė savo sūnų ant aukuro, kurį padarė iš medžio. Jį surišo ir ištraukė peilį. Bet tada Viešpaties angelas prakalbo ir pasakė ,,Nekelk savo rankų prieš Izaoką, dabar aš žinau, kad bijai Viešpaties."
Abraomas pažvelgė aukštyn ir pamatė, ožką užstrigusią krūmuose. Abraomas paėmė ožką ir panaudojo ją kaip deginamąją auką, vietoj savo sūnaus. Dievas žinojo, kad Abraomas pasitiki Dievu, kadangi turėjęs paaukoti savo sūnų, jis vis tiek pakluso Dievo įsakymui.